Sveiki, nežadu visiems įtikti rašydama šį įrašą, bet tiesiog noriu išsilieti, visgi tai mano blog'as ir darau ką noriu, o skaitytojų didės ar mažės tai neturi reikšmės, nebandau įrodyti, kad tai įdomu, kad yra daug skaitančių mano blog'a.
Ir gal būt tai tik slogi rudens nuotaika...Bet būtent dabar man trūksta kažko artimo. Trūksta šilumos, gražių žodžių, trūksta palaikymo ir užnugario. Užnugario, kurį visad jaučiau ir net nebūčiau pagalvojusi, kad viskas gali taip staiga pasikeisti, o galiausiai be jokio pėdsako dingti. Bet apie tai kalbant, vėl panyru į prisiminimus, juk taip buvo.Praeitis juk ir lieka praeitimi, tiesa? Ir aš karts nuo karto graužiu save dėl to, ko nepadariau, o galbūt padariau blogai, jog dingo tai, ką vertinau. Bet po to susimąstau, kad po galais, niekas nepriklauso nuo vieno žmogaus. Ta vienatvė, kurią jaučiau vis arčiau savęs alsuojant, manęs nežudo. Mane žudo tas jausmas, kai aplinkui tiek daug žmonių, tačiau nedaug tokių, kuriais galiu pasitikėti. Bet ir tie, kuriais besąlygiškai pasitikiu ar pasitikėjau ir tikiu ar tikėjau gali dingti ar net jau dingo. Ir kaip galiu pasitikėti žmonėmis, kai tie, kuriuos labiausiai branginu, mane skaudina(nekalbu apie visus). Kuriais pasitiki šimtu procentų, išduoda ant dviejų šimtų..Po tokių dalykų, vis sunkiau atsiverti, prie kažko prisirišti, nes bijai, kad šis pasielgs taip pat, nes tie kurie seniau prisiekinėjo busiąs šalia, išėjo.
Viskas bus gerai :***
AtsakytiPanaikinti