Kartais norisi pradingti. Pastaruoju metu ypatingai tas noras sustiprėjo. Ypač dabar. Išnykti, kaip neblaškomas vėjo dūmas. Pūst ir nebėra. O kaip norėčiau… Bet, sėdžiu čia ir nieko nedarau. Na, meluoju, galvoju. Apie ką? Apie viską. Ir apie Tai ir apie tai ir dar kart apie tai. Kam visa tai? Apie ką kalbu suprasiu tik aš, bet taip tik geriau. Aš suprantu, kad žmonės tai atsiranda tai vėl dingsta ir vėl kartojasi ratas iš naujo. Ir taip be perstojo. Tik kai kurie dingimai skaudina ypatingai. Draugų dingimai. Širdį suspaudžia, atrodo nuryji ir vėl šypsaisi. Bet ne visada tai pavyksta. O kai nepavyksta ašaros. Juokas pro ašaras tiksliau. Ironija. Kuri vis labiau juntama…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą